Istorijos, kurias kinologai nori pamiršti: kai ištikimybė sutinka žiaurumą

Disclaimer: Ši istorija yra apibendrintas pasakojimas, paremtas keliais panašiais atvejais, su kuriais susidūriau per savo daugiau nei 20 metų karjerą kaip veisejas, kinologas ir terapinių šunų treneris. Detalės pakeistos siekiant apsaugoti visų privatumą. Deja, tokios situacijos nėra vienintelės – jos vyksta dažniau, nei norėtume pripažinti.

Kai realybė pranoksta blogiausius sapnus

Dirbdamas su šunimis daugiau nei du dešimtmečius, esu matęs daug. Gražių istorijų apie ištikimybę, nuostabių gelbėjimų, stebuklų. Bet esu matęs ir kitą pusę. Tą, apie kurią sunku kalbėti. Tą, kuri verčia suabejoti žmonija.

Ir blogiausias dalykas? Tai nėra vienetiniai atvejai. Tai ne „viena bloga obuolys". Tai sisteminis reiškinys, kuris kartojasi vėl ir vėl, skirtingose vietose, su skirtingais žmonėmis, bet su ta pačia baisią logika.

Istorija, kuri pakeitė mano požiūrį

Viena iš tokių istorijų man papasakojo pažįstamas kinologas mane persekioja iki šiol. Tai buvo pora – ne jauni, bet dar gana aktyvūs žmonės. Finansiškai saugūs, gyvenantys patogų gyvenimą. Ir buvo šuo. Senas, ištikimas šuo, kuris praleido su jais visą savo gyvenimą.

Bet šuo paseno. Tapo „nepatogus". Reikėjo daugiau dėmesio, dažniau išvesti, galbūt veterinarinės priežiūros. Ir jie nusprendė, kad tai per daug.

Vieną dieną jie pasodino šunį į automobilį. Nuvažiavo apie 50 kilometrų nuo namų. Giliai į mišką. Ir paliko jį ten.

Bet štai kas įvyko toliau – ir tai yra tas dalykas, kuris man vis dar neleidžia ramiai miegoti.

50 kilometrų iki namų

Tas senas šuo, su skaudančiais letmenimis, su silpnėjančiu regėjimu, su širdimi, kuri plakė tik dėl savo šeimos – jis grįžo namo.

50 kilometrų. Alkanas. Ištroškęs. Išsigandęs. Per miškus, per laukus, per kelius. Kaip jis tai padarė – niekas nežino. Galbūt instinktas. Galbūt meilė. Galbūt ta besąlygiška ištikimybė, kuri yra šunų prigimtyje.

Jis atsirado prie tų pačių durų. Galbūt tikėjosi, kad jie džiaugsis. Galbūt tikėjosi, kad tai buvo klaida.

Bet jie nesidžiaugė.

Galutinis sprendimas

Ir tada jie padarė kažką, kas man, kaip žmogui, atrodo kaip absoliutus blogis.

Jie vėl pasodino šunį į automobilį. Vėl nuvažiavo į mišką. Bet šį kartą pasiėmė virvę.

Jie pririšo savo ištikimą draugą prie medžio. Giliai miške. Kur niekas neišgirs. Kur niekas nesuklys.

Ir paliko jį ten mirti. Lėtai. Skausmingai. Badu ir troškuliu. Bet svarbiausia – su širdimi, sudaužyta nesupratimo ir išdavystės.

Įsivaizduokite tas paskutines valandas. Seną šunį, pririštą prie medžio. Jis traukia virvę, bet per silpnas. Jis loja, kol balsas užkimsta. Jis laukia, nes vis dar tiki, kad jie sugrįš.

Naktis ateina. Šalta. Tamsu. Miško garsai. Baimė. Bet negali pabėgti.

Dienos eina. Troškulys. Badas. Jėgos senka.

Ir blogiausias skausmas – ne fizinis. Tai širdies skausmas. Kodėl? Kodėl jie mane paliko?

Tai ne vienintelė istorija

Kai sužinojau apie šį atvejį, verkiau. Taip, vyras su daugiau nei 20 metų patirtimi, verkė kaip vaikas.

Bet žinote, kas dar blogiau? Tai ne vienintelis toks atvejis.

Per savo karjerą esu girdėjęs dešimtis panašių istorijų:

• Šunys, išmesti iš važiuojančių automobilių greitkeliuose
• Katės, paliktos uždarose tuščiose butuose, kai šeimininkai išsikraustė
• Gyvūnai, „paleisti į laisvę" žiemą, kai temperatūra nukrenta žemiau nulio
• Seni, sergantys gyvūnai, tiesiog išmesti į šiukšlių konteinerius
• Šunys, pririšti prie prieglaudų durų naktį, be jokios informacijos

Ir kiekvieną kartą ta pati logika: „Tai tapo per sunku. Per brangu. Per nepatogu."

Kas nutiko su mumis?

Aš vis klausiu savęs: kada mes, kaip visuomenė, taip nustumiame empatiją į šalį? Kada patogumas tampa svarbesnis už gailestingumą?

Tai ne vienas ar du „blogi žmonės". Tai sisteminis reiškinys. Prieglaudos perpildytos. Veterinarai mato tokius atvejus kas savaitę. Miškuose ir pakelėse randami išbadėję, apleisti gyvūnai – tai kasdienybė.

Žmonės tampa beširdžiai. Ne visi, žinoma. Bet per daug. Per daug žmonių, kurie gali pažiūrėti į akis gyvūnui, kuris jiems pasitiki, ir pasirinkti žiauriausią kelią.

Kodėl tai vyksta?

Aš galvoju apie tai daug. Ir matau keletą priežasčių:

1. Gyvūnai tapo „prekėmis"
Nusipirkti šuniuką tapo taip paprasta kaip nusipirkti telefoną. O kai „prekė" paseno ar sulūžo – ją išmetame.

2. Trūksta atsakomybės supratimo
Žmonės nesupranta, kad gyvūnas – tai 10-15 metų įsipareigojimas. Tai ne trumpalaikis malonumas.

3. Egoizmas virš visko
„Aš noriu keliauti", „Man nebepatogu", „Tai per brangu" – viskas sukasi apie „aš". Nė vienas klausimas apie tą, kuris atidavė visą savo gyvenimą.

4. Trūksta empatijos
Žmonės tiesiog nesugeba įsivaizduoti, ką jaučia gyvūnas. Arba nesugeba. Arba nenori.

Kas turėtų būti daroma

Jei jūsų gyvenime yra gyvūnas, kurį sunku prižiūrėti – VISADA yra humaniškų sprendimų:

• Prieglaudos – taip, jos perpildytos, bet jos ieško sprendimų
• Gyvūnų globos organizacijos – daugelis padeda rasti naujus namus
• Socialiniai tinklai – paskelbkite, ieškokite žmonių, kurie galėtų perimti globą
• Veterinarai – jei gyvūnas serga ir kenčia, humaniška eutanazija yra geriau nei lėta mirtis miške
• Draugai, šeima – kalbėkite, ieškokite pagalbos

Taip, tai pareikalaus pastangų. Taip, tai gali būti sudėtinga. Bet tai yra vienintelis žmogiškas kelias.

Mano žinia jums

Jei skaitote šias eilutes ir galvojate: „Tai ne apie mane, aš niekada to nedarysiu" – puiku. Bet nepakanka tiesiog pačiam nebūti žiauriu.

Jei žinote apie tokius atvejus – kalbėkite. Jei matote apleistą gyvūną – padėkite. Jei kas nors jūsų aplinkoje svarsto „atsikratyti" gyvūno – pasiūlykite alternatyvas.

Nes tylėjimas daro mus bendrininkais.

Paskutinė mintis

Tas senas šuo iš mano istorijos nusipelnė geresnio pabaigos. Kaip ir tūkstančiai kitų gyvūnų, kurie kenčia dėl žmonių egoizmo ir beširdžiškumo.

Jie nusipelnė orumo. Jie nusipelnė gailestingumo. Jie nusipelnė bent minimalaus žmogiškumo.

Vietoj to, jie gauna išdavystę.

Ir kol mes, kaip visuomenė, tai toleruojame – mes visi esame atsakingi.

„Tu atsakingas už tą, kurį prijaukinai" – tai ne pasiūlymas. Tai moralinė pareiga, kuri tęsiasi iki paskutinės akimirkos. Be išimčių. Be pateisinimų.

Tegul ši istorija jus keičia. Tegul ji jus verčia veikti. Nes kitą kartą tas pririštas šuo gali būti kažkur visai šalia jūsų. Ir jūs galite būti tas, kuris jį išgelbės.

Arba tas, kuris praeis pro šalį.

Pasirinkimas – jūsų.